Anksčiau buvo populiaru mirusį asmenį pašarvoti namuose, tačiau ilgainiui šios tradicijos ėmė keistis. Vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių šį pokytį, buvo urbanizacija ir gyvenimo būdo pokyčiai – žmonės pradėjo gyventi nedideliuose butuose, kur nebuvo pakankamai vietos šarvoti mirusįjį. Gana dažnai tai galėjo sukelti nemalonių emocinių ir praktinių sunkumų, ypač dėl higienos ir erdvės stokos. Šiandien kur kas dažnesniu pasirinkimu tampa šarvojimo salė, kuri skirtingose religijose ir kultūrose atliko ir tebeklauso svarbią funkciją – suteikia galimybę artimiesiems atsisveikinti su mirusiuoju ir išreikšti pagarbą pagal nustatytus ritualus.
Krikščionybės tradicijos
Krikščioniškoje tradicijoje šarvojimo salė dažnai būna susijusi su religine simbolika. Šioje kultūroje, ypač katalikų ir protestantų bendruomenėse, įprasta matyti kryžių, žvakes ir religines skulptūras. Salės dažnai būna apšviestos švelniu apšvietimu, siekiant sukurti ramią ir pagarbią atmosferą. Kaip ir daugelis religinių apeigų, atsisveikinimas su mirusiuoju dažnai susijęs su maldomis ir ritualais, todėl šarvojimo salės dažnai suteikia galimybę atlikti šias apeigas, kviečiant kunigus, vyskupus ar kitus dvasininkus. Be to, šiuolaikinėse šarvojimo salėse neretai naudojamos technologijos, leidžiančios gyvai transliuoti atsisveikinimo ceremonją gyvai, taip suteikiant galimybę dalyvauti tiems, kurie negali atvykti atsisveikinti asmeniškai.
Budizmo tradicijos
Budizmas, kuris daugelyje Azijos šalių turi gilias šaknis, taip pat formuoja ir tam tikras šarvojimo salių tradicijas. Laikantis budizme gyvuojančių papročių, mirusieji dažnai kremuojami, todėl šarvojimo salėse įprasta matyti specialias urnas ir vietas kremavimo ceremonijoms. Budistinė šarvojimo salė įprastai pasižymi paprastu dizainu, kuriame populiarūs natūralūs elementai (medis, akmuo ir vanduo), taip siekiant sukurti ramią ir meditacinę aplinką. Budizme šarvojimo salė dažnai pasižymi minimalistiniu interjeru, kuriuo siekiama suteikti galimybę susikaupti ir apmąstyti gyvenimą bei mirtį. Šarvojimo salėse gali būti Budos statulų, žvakių bei gėlių, nes visa tai gali sukurti harmoniją ir ramybę.
Hinduizmo tradicijos
Hinduizme, kaip ir budizme, mirusiųjų kremavimas yra įprasta praktika. Hinduistų tradicijose laidojimo procesas paprastai apima ne tik kremavimą, bet ir maldas bei ritualus, kurie turi padėti mirusiam asmeniui pasiekti geresnę kitą gyvenimo stadiją. Šarvojimo salė dažnai turi specialius altorius, kuriuose atliekami įvairūs ritualai. Hinduistinė šarvojimo salė dažnai būna spalvinga, su įvairiais religinių simbolių elementais, tokiais kaip dievų atvaizdai, žvakės ir smilkalai, kurie simbolizuoja švarą ir dvasinį ryšį su aukščiausiomis jėgomis. Taip pat dažnai šarvojimo salėje yra vietos, kur galima atlikti specialų ritualą, kuriuo parodoma pagarba mirusiajam ir skatinama jį pereiti į kitą pasaulį.
Islamo tradicijos
Islamo tradicijoje mirusiųjų kūnai dažniausiai laidojami be kremavimo, todėl šarvojimo salės musulmonams dažnai būna pritaikytos pagal šią praktiką. Islamo tradicijoje mirusieji paprastai šarvojami labai trumpą laiką, dažniausiai – tik kelias valandas po mirties. Tai yra susiję su religiniu įsitikinimu, kad kūnas turi būti greitai palaidotas. Šarvojimo salėje vengiama perteklinio apšvietimo, o interjeras dažniausiai yra paprastas ir tvarkingas. Šarvojimo salėje gali būti laikomi maldų kilimai, žvakės ir kiti elementai, kurie simbolizuoja susikaupimą ir atidavimą pagarbos mirusiam. Šiuolaikinė musulmonams pritaikyta šarvojimo salė neretai siūlo galimybę atlikti maldas ar kviečia imamus, kad būtų atliktos tinkamos apeigos.
Afrikos ir lotynų Amerikos kultūrų tradicijos
Afrikos ir Lotynų Amerikos kultūrose šarvojimo tradicijos labai priklauso nuo vietinės religijos ir tikėjimo. Šiose kultūrose dažnai pabrėžiama bendruomenės stiprumas, todėl šarvojimo salė dažnai turi erdves, skirtas bendrauti artimiesiems ir dalytis prisiminimais apie mirusįjį. Čia gali būti grojama tradicinė muzika, giedamos dainos, o salės interjeras dažnai atspindi įvairias vietines meno formas ir kultūrą. Palaikai gali būti laikomi atvirame arba uždarame karste, o šarvojimas gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų, priklausomai nuo šeimos pasirinkimo ir aplinkybių.
Skirtingos kultūros ir religijos ne tik formuoja šarvojimo salių interjero dizainą, bet ir lemia paslaugų teikimo ypatumus. Tai, kaip apipavidalinama šarvojimo salė, atspindi gilų tam tikros kultūros požiūrį į mirtį, netektį ir atsisveikinimą su artimaisiais. Šarvojimo salės tampa vietomis, kur susijungia tradicijos ir dvasiniai įsitikinimai, todėl jos turi svarbų vaidmenį padedant žmonėms susitaikyti su netektimi ir paminėti savo mylimuosius pagal tikėjimą ir kultūrą.
