Prieš kelis metus net nebūčiau pagalvojęs, kad gyvensiu Vilkpėdėje. Tiesą sakant, jei kas nors būtų pasakęs, kad pirks ten butą – dar būčiau šyptelėjęs su tokiu „nu, sėkmės” žvilgsniu. Pripažinsiu, buvome iš tų, kurie šiek tiek iš aukšto žiūri į Vilkpėdę. Na, žinot – buvęs pramoninis rajonas, kažkokios gamyklos, viskas pilka, niūru ir nelabai kvepia “gera kaimynyste”. Bent jau taip mums atrodė. Naiviai.
Bet štai. Prabėgo keleri metai, o mes – du visiškai paprasti vilniečiai, išvarę per dešimtis peržiūrų, susipykę su brokeriais ir savim, sėdėjom ant balkono… savo bute… Vilkpėdėje. Ir žinot ką? Nesigailim. Tik vienos klaidos daugiau nekartosim.
“Vilkpėdė? Rimtai?”
Toks buvo pirmas mūsų atsakymas, kai draugai pasiūlė pažiūrėti naujus projektus prie Neries, kur netoliese planuojamos rekreacinės zonos, dviračių takai, parkai. Mes tuo metu dar svajojom apie Žvėryną, gal net Antakalnį – kur ten mums su Vilkpėde. Net logika aiškiai sakė: peržiūrėkit viską. Bet emocijos – ne.
Ir čia padarėm klaidą. Realią. Net ne finansinę – psichologinę. Paniekinom vietą nepasidomėję, nes mums tiesiog skambėjo „ne taip prestižiškai”. Lyg prestižas būtų viskas. Kai pradėjom domėtis rimčiau, kai pamatėm, kaip keičiasi butų statybos Vilniaus mieste – Vilkpėdė staiga nustojo būti juoda skylė.
Bet rimtai – kas pasikeitė?
Oi, viskas. Pradėkim nuo to, kad ten nebe pramoninis rajonas. Gamyklos išsikėlė ar buvo nugriautos. Vietoj jų – modernūs, šviesūs daugiabučiai su stikliniais balkonais, vaikų žaidimų aikštelės, žaliosios erdvės. Ir tas pojūtis – lyg gyventum šalia centro, bet kartu miške. Nes iki Neries – keli žingsniai. Iki Vingio parko – kelios minutės dviračiu. Ir nėra to miesto šurmulio. Tik paukščiai.
Pro langus matosi ne stogai, o medžių viršūnės. Kartais atrodo, kad esam kur nors Verkiuose. Tik lifto nereikia laukti penkias minutes, nes čia dar nėra milijonų kaimynų. Kol kas.
Apie kainą – tiesiai
Butas su daline apdaila kainavo 5500 eurų už kvadratą. Ar tai daug? Galima ginčytis. Bet kai palygini su naujos statybos projektais kituose rajonuose, kur ir vieta ne tokia žalia, ir kaimynai labiau “triukšmingi” – neatrodo jau taip brangu. Be to, dalinė apdaila leido viską įsirengti taip, kaip patinka. O ne gyventi su svetimu skoniu.
Svarbiausia – supratimas, kad šita vieta turi ateitį. Kad butų statybos Vilniaus mieste vis labiau slenka link tokių “pereinamųjų” rajonų kaip Vilkpėdė. Kur prieš dešimtmetį buvo niekas, o dabar – viskas. Ir tai vyksta čia pat. Dabar.
O klaida?
Didžiausia mūsų klaida buvo ne piniginė. Ji buvo galvoje. Mes nusistatėm prieš rajoną vien dėl jo praeities. Lyg rajonai negalėtų keistis. Lyg žmogus negalėtų. Ir kai į jį žiūrėjom iš aukšto, praleidom galimybę anksčiau nusipirkti už mažesnę kainą. Tiesiog iš neinformuoto pasipūtimo.
Kai dabar kas nors sako “Vilkpėdė? Nu nežinau…”, mes jau tik šypsomės. Nes žinom. Nes gyvenam. Ir kiekvieną rytą, kai pro langą matau tyliai tekantį Nerį, pasakau sau: daugiau taip niekada. Nebevertinsiu vietos tik iš pavadinimo. Ir tikrai daugiau niekada nespjausim į rajoną, kuris dar tik bunda.
