Press "Enter" to skip to content

Ne viena įdomi ir naudinga detalė apie mirtį bei laidojimo tradicijas

Artimojo mirtis – tai ypatingai skaudi ir randą žmonių sieloje paliekanti patirtis. Tačiau tai yra vienas iš tų gyvenimo etapų, kurių nei vienas iš mūsų negalime išvengti. Ir nors apie mirtį žmonės dažnai vengia kalbėti, vis dėlto šia tema galima pateikti ne vieną įdomų faktą.

Skirtingų formų graviruotų paminklų išpopuliarėjimas

Šiandien profesionalių kapų tvarkytojų pateikiamos kapų tvarkymo nuotraukos akivaizdžiai parodo, kad šiomis dienomis kapavietėms pasirenkami pačių įvairiausių formų paminklai, kuriuose būna išgraviruoti mirusiųjų inicialai, gimimo ir mirties datos bei kartais epitafija. Tačiau ar žinojote, kad tokie paminklai išpopuliarėjo tik Viktorijos laikotarpiu?

Žinoma, paminklai buvo naudojami tūkstančius metų ir jie buvo būdingi daugeliui kultūrų bei civilizacijų, tačiau būtent Viktorijos laikotarpiu Anglijoje ėmė sparčiai populiarėti skirtingų formų graviruoti paminklai. Akivaizdu, kad tokia praktika išliko populiari ir iki šių dienų.

Juodos spalvos drabužių dėvėjimo laidotuvėse tradicija

Ar kada nors susimąstėte, kodėl laidotuvėse žmonės paprastai renkasi dėvėti juodos spalvos drabužius? Nors niekuomet žmonėms nebūna nurodoma, kad jie privalo į laidotuves atkeliauti pasirinkę tik juodą spalvą, vis dėlto žmonės taip elgiasi natūraliai – lyg tai būtų akivaizdu ir nebūtų jokio kito pasirinkimo. Tačiau iš tikrųjų taip buvo ne visuomet.

Istorikų teigimu, tokia juodų drabužių dėvėjimo laidotuvėse tradicija galėjo atsirasti senovės Romoje. Tuo istoriniu laikotarpiu į artimojo laidotuves ateidavę artimieji vilkėdavo tamsius vilnonius drabužius, kurie būdavo vadinami toga. Vėliau tokią senovės romėnų tradiciją perėmė ir Viktorijos laikais gyvenę britai, kuriems juoda spalva simbolizavo gedulą. Kita vertus, kai kurios pasaulio tautos iki šiol laidotuvių metu dėvi tik ypatingai spalvingus ir ryškius drabužius bei laidotuves tikrąja to žodžio prasme paverčia skambia ir džiugia švente.

Gėlių ir žvakių naudojimo ištakos

Šiomis dienomis yra visiškai įprasta į laidotuves atnešti ir ant velionio kapo padėti gėlių, kartu nepamirštant uždegti ir žvakę. Tokiu būdu mes išreiškiame pagarbą mirusiajam ir linkime jam ramybės. Tačiau turbūt jau supratote, kad gėlių ir žvakių naudojimo ištakos buvo visiškai kitokios.

Nors rožės, gvazdikai ir lelijos visais laikais buvo labai dažnas pasirinkimas laidotuvių metu, ne visuomet jos buvo naudojamos tokiam tikslui, kokiam jas laidotuvių metu naudojame šiomis dienomis.

Istorikai mano, kad anuomet gėles ir žvakes žmonės laidojimo metu naudodavo labiau praktiniais sumetimais – tokiu būdu būdavo siekiama pašalinti nemalonius kvapus, kuriuos skleisdavo žmogaus palaikai. Žinoma, nereikia nė sakyti, kad bėgant šimtmečiams technologijos, kurios pasitelkiamos mirusių žmonių laidojimui, gerokai patobulėjo, todėl šiomis dienomis nebetenka susidurti su tokiais nepatogumais. Dėl šios priežasties šiandien gėlės ir žvakės turi tik simbolinę prasmę, o ne praktinę paskirtį.

Paminklų nukreipimas į vakarus

Galbūt esate pastebėję, kad Vakaruose kapinėse nemenka dalis paminklų yra nukreipti į vakarų pusę? Kai kurie žmonės iki šiol mano, kad taip elgiamasi tik dėl bendros kapinių tvarkos. Tačiau iš tikrųjų priežastis yra visiškai kitokia. Jau nuo senų laikų žmonės mirusiųjų kapavietėse paminklus ėmė statyti nukreipiant juos į vakarus, kadangi iš ten kyla saulė. Taip žmonės siekė, kad mirusieji galėtų pamatyti gražiai pakylančią saulę.

Ant paminklų išgraviruojamų simbolių prasmės

Turbūt ne vieną kartą esate pastebėję ant paminklų esant išgraviruotiems įvairiems simboliams, tačiau ar žinote jų prasmę? Jei ant paminklo yra išgraviruotas medis arba sulūžusi gėlė, tai simbolizuoja, jog žmogaus gyvenimas pasibaigė labai anksti. Tuo tarpu, jei matomas paguldytas smėlio laikrodis, tai reiškia, kad mirusiam žmogui sustojo laikas. Kryžius reiškia tikėjimą, o rodomasis pirštas, kuris yra nukreiptas į viršų, simbolizuoja viltį patekti į rojų. Taigi, kiekvienas piešinys, kurį galime pamatyti ant paminklų, turi savitą prasmę.